• 5 paslaptys, gaubiančios Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą

  • Prieš 101-ius metus Vilniuje buvo nulemta Lietuvos ateitis – pasirašytas Nepriklausomybės aktas! 20 Lietuvos Tarybos narių, išrinktų dar 1917 m. Vilniaus konferencijos metu, žengė svarbiausią žingsnį – savo parašais patvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 

    1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės akto priėmimas - ne tik svarbiausias, bet ir vienas paslaptingiausių įvykių Lietuvos istorijoje, apgaubtas sutapimų, nesusipratimų, netikėtų įvykių posūkių ir iki šiol neatskleistų detalių šydu. Kviečiame susipažinti su penkiomis didžiausiomis paslaptimi, gaubiančiomis Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 

    1. Detektyvo plunksnos verta Nepriklausomybės akto teksto paviešinimo istorija

    Keli šimtai „Lietuvos aido“ egzempliorių su Nepriklausomybės Akto tekstu buvo išspausdinti keletą dienų anksčiau iki posėdžio... Sprendimas pasiteisino – vokiečių valdžia nusprendė sunaikinti M. Kuktos spaustuvę, kurią griežtai cenzūravo ir iki tol, Akto platinimą paskelbė nelegaliu, laikraščiai buvo konfiskuoti… Nepaisant okupacinės valdžios pastangų, dalis laikraščio tiražo liko – signatarui P. Klimui pavyko paslėpti maždaug 60 egzempliorių, todėl Akto tekstas pasiekė dalį lietuvių Tėvynėje ir užsienyje.

    Įdomu ir tai, kad platesnis skaitytojų ratas apie Lietuvos apsisprendimą sužinojo Vokietijoje. Vasario 18 d. Akto tekstą perspausdino Vokietijos laikraščiai „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kiti.

    2. Kodėl Vasario 16 d. Aktas buvo pasirašytas Štralio name?

    Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lietuvos Taryba dažniausiai posėdžiaudavo Lietuvių mokslo draugijos patalpose (Aušros Vartų g.), jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete. Žinoma ir tai, kad paskutiniai septyni posėdžiai iki Nepriklausomybės Akto pasirašymo vyko A. Smetonos vadovaujamo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komiteto patalpose (tuometinėje Didžiojoje g.). Kyla klausimas kodėl? Dėl taupumo! Tarybos nariai prisimena, kad atėję pas dr. J. Basanavičių, jį rasdavo sėdintį „kailinėliais užsivilkusį“... Į klausimą kodėl nesišildo, patriarchas atsakydavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. 1918-ųjų vasaris pasitaikė labai šaltas, o 16-os ryte net -17 laipsnių šaltukas spaudė... Norėdami išvengti šalčio, būsimieji signatarai savo posėdžius perkėlė į A. Smetonos kabinetą Štralio name (Didžiosios g. 30/dabar Pilies g. 26).

    Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus (knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais)“ autoriaus) jei ne J. Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.

    3. Kodėl istoriniam posėdžiui pirmininkavo ne Tarybos pirmininkas?

    1917 m. rugsėjo 18–23 d. Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba – institucija, siekusi Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pirmininku išrinktas Antanas Smetona. Svarbiausio istorinio balsavimo išvakarėse, ir Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir Prezidiumas atsistatydina... Kodėl? Gal dėl abejonių ir baimės prisiimti atsakomybę? Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis, prisimena, kad priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A. Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“.

    Posėdžiui pirmininkauti tąsyk buvo paprašytas Jonas Basanavičius – kaip vyriausias amžiumi. Susijaudinęs, kiek sutrikęs, amžininkų prisiminimuose, J. Basanavičius užima pirmininkaujančio vietą prie stalo ir tvirtu balsu pradeda skaityti Aktą.

    4. Kodėl užsitęsė Vasario 16-osios rytinis posėdis?

    Rytinis posėdis prasideda 11.00 valandą, o jo pabaigą gaubia paslaptis: oficialiai skelbiama, kad jis pasibaigė 12.30 val. Posėdžio eiga buvo suderinta išvakarėse. Sutarta, kad Akto tekstą dalins į dvi dalis ir už kiekvieną prašys balsuoti atskirai. Iš anksto buvo aptarta ir tai, kad už antrą teksto dalį, po žodžio „drauge“ keturi Tarybos nariai balsuos prieš, o galutinai balsuojant „už visą nutarimą“ visi Tarybos nariai pakelia rankas...

    Darbotvarkė aiški, todėl apie pusantros valandos užtrukęs posėdžio laikas skatina ieškoti priežasčių...ir ji randama. Istorinį aktą signatarai pasirašė abėcėlės tvarka, išimtį suteikdami J. Basanavičiui – posėdžio pirmininkui. Tuomet, esą visi pastebėjo, kad nėra D. Malinausko ir jo laukdami užtruko. Signataras Petras Klimas prisiminimuose (Lietuvos diplomatinėje tarnyboje) rašė, kad D.Malinauskas „net Nepriklausomybės pasirašymo aktą pramiegojo“. Tiesa, šios versijos nemini joks kitas signataras, o signataras D. Malinauskas yra teigęs, kad dokumentas buvo pasirašytas valandą vėliau.

    Kaip buvo iš tikro – neaišku, bet D. Malinausko parašas yra savo vietoje (tarp P.Klimo ir kunigo Vlado Mirono pavardžių).

    5. Kur dingo svarbiausias dokumentas?

    Dabar iš dalie galime atsakyti į šitą klausimą – vokišką nuorašą Vokietijos archyvuose 2017 m. pavasarį surado prof. Liudas Mažylis, šiuo metu dokumentą galite pamatyti Signatarų namuose.

    Yra žinoma, kad Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui (Akto originalas nebuvo paviešintas), kur jis yra šiandien - nežinoma. Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe. Akto dublikatas buvo saugomas Prezidento kanceliarijos archyve Kaune iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas...