• Gotikinė Vilniaus karūna

  • Vilniaus šviesų festivalio metu paslaptingai nušvis ir Gotikos kampelis – taip vadiname Šv. Onos bažnyčią, atokiau stūksančią Bernardinų bažnyčią ir neogotikinę varpinę. Mūsų ekskursijose kviečiame "iš vidaus" pažinti tą magišką vietą.

    Žinoma, kad Šv. Onos bažnyčios fundatorius ir rėmėjas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, bet kas ją statė iki šiol lieka paslaptimi. Ankstyviausias išlikęs Šv. Onos bažnyčią minintis dokumentas yra 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI jai suteikta atlaidų privilegija. Bažnyčios išorės architektūra nuo XVI a. pradžios nedaug tepakito, nors gaisrų ir perstatymų jos daliai teko, kaip ir visam Vilniaus miestui.

    Lietuvos gotikinei architektūrai būdinga santūri plokščio fasado kompozicija, tačiau ši bažnyčia yra išimtis. Jos fasado kompozicija simetriška, dominuoja vertikalūs elementai, išryškintas centras. Fasado kampuose stūkso du didieji bokštai, kurių tarpsniuose kartojasi vertikaliai ištęstos stačiakampės nišos. Stačiakampio motyvas dominuoja visame fasade, todėl jis atrodo veržlus ir dinamiškas. Liepsnojančios gotikos vardas bažnyčios architektūrai buvo duotas dėl pleištinių arkų, primenančių žvakės liepsną. Fasadą puošianti plastiška arka, atrodo lyg atsispirtų į masyvų cokolį, kad kildama link bokštų, viršuje įskeltų žiežirbas ir persimestų ant bokštų plokštumos. Bokštų viršus užbaigtas lengvomis ažūrinėmis smailėmis su pumpurais.

    Šv. Onos bažnyčios architektas, pasitelkęs fantaziją ir virtuoziškai išnaudodamas gotikinio plytų mūro technikos galimybes, sukūrė ypatingą architektūrinį šedevrą, apipintą gausybės legendų.