Kada ateina naujieji metai?

Gal niekada sau tokio klausimo nekėlėte, nes dabar senus metus palydime su paskutiniais laikrodžio dūžiais gruodžio 31-ąją… tačiau ši tradicija nėra labia sena! Pasirodo, mūsų protėviai naujus metus pradėdavo pavasarį, kovo mėnesį.

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a. Tačiau didelių valstybių valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus praėjusių metų mokesčius ir duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią.

Lietuvoje Naujieji metai gruodžio 31-ąją pradėti švęsti tik XIX a. Pavadinimas taip pat prigijo ne iš karto. Kurį laiką Naujieji vadinti antrosiomis, riebiosiomis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais ir Kūčiukėmis. Tiesa, iš kūčių vakarienės į šią šventę atkeliavo tik kūčiukai, kitas maistas buvo sotesnis, riebesnis, ant stalo nebededama šieno. Žemaitijoje buvo įprasta virti šiupinį su kiaulės galva. Per Naujuosius jau nebeminimi mirusieji. Tai linksma šventė, kurioje galėjo dalyvauti ir ne šeimos nariai – giminės, kaimynai, draugai. Tai – ne šeimos, o bendruomenės, ypač – jaunimo, šventė.

Nusistovėjusių Naujųjų metų sutikimo papročių nebuvo. Kaimo jaunimas Naujuosius Metus sutikdavo linksmame būryje. Aukštaičiuose nuo seno buvo rengiami improvizuoti persirengėlių vaidinimai, parodant, kaip senuosius metus – nuskurusį senį – išvaro naujieji – skaistus jaunikaitis, dar ir Giltinę pasitelkęs. Įdomu, kad Naujieji į kaimą ateidavo nešini knyga. Dar tęsėsi knygnešių gadynė, laikmetis ragino tautiečius šviestis.

Svarbu, kad 12 val. nakties niekas nemiegotų, nes galima savo laimę pramiegoti – žadindavo net mažus vaikus. Jaunimas daug šokdavo, kad visus metus kojelės gerai kiltų. Vaikinai stengdavosi pirmiausiai šokdinti gražiausias merginas, kad visus metus sektųsi su gražiomis merginomis draugauti. Kai kur buvo paprotys uždegti šiaudų kūlį. Tikėdavo, kad taip sudegins nelaimes, viską, kas blogą, padės greičiau sugrįžti saulei.

Naujų metų naktis, kaip ir Kalėdų, – stebuklinga. Tikima, kad šią naktį namus aplanko raganos, ir jei randa nebaigtą darbą, juose apsigyvena visiems metams. Naujųjų metų naktį ir dieną galima nuspėti ateitį, derlių, ateinančių metų orą. Ją švenčiant įprasta vienas kitam linkėti kuo geriausia – mat tikima, kad Naujųjų metų naktį pasakyti linkėjimai turi ypatingų galių išsipildyti. Jaunimas burdavo apie savo antrąją pusę, meilę: merginos lėkdavo į kiemą tvoros apkabinti, skaičiuodavo grūdus, kūčiukus ir kt., kad būtų porinis, klausydavo šunų lojimo, liedavo šviną ir vašką, burdavo su apverstomis lėkštutėmis, iš kavos tirščių ir kt.

Per Naujuosius ateidavo ne Kalėdų senelis, o Senis šaltis. Raudonai apsirengęs senelis, toks, kokį šiandien atpažįsta daugumoje pasaulio šalių, atsirado ne Europoje, bet anapus Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Didelę įtaką dabartinio Kalėdų Senelio atsiradimui turėjo į Ameriką atsikraustę Šiaurės Europos gyventojai. Jų tradicijose Kalėdų seneliui artimas prototipas prigijo anksčiausiai.

Į Ameriką atkeliavęs Kalėdų Senelio personažas itin išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje. Galutinę “formą” jam suteikė emigrantų iš Suomijos bei Švendijos sūnus Haddonas Sundblomas. Dailininkas sukūrė Kalėdų Senelio portretą kompanijos “Coca-Cola” reklamai, kuris greitai tapo visuotiniu kalėdinių stebuklų simboliu.

Išpopuliarėjęs JAV, Kalėdų Senelis su trenksmu sugrįžo ir į savo gimtinę – Europą. Vieni tiki, kad Kalėdų Senelis gyvena šiaurinėje Suomijos dalyje – Laplandijoje. Bet Danijoje įsitikinę, kad Kalėdų senelio namai – tolimojoje Grenlandijoje. Tačiau visi sutaria, kad Kalėdų Senelis įsikūręs toli šiaurėje, kur aplinkui plyti nesibaigiantys, sniegu nukloti miškai ir kloniai, o šalia stebuklingojo geradario trobelės ganosi šiaurės elniai, padedantys Kalėdų Seneliui pristatyti dovanas mažiesiems.