Vasario 16-osios akto aplinkybės: nuo šildymo kainų iki originalo dingimo

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimą gaubia gausybė paslapčių ir įdomybių - nuo šildymo kainų naštos iki Akto originalo dingimo. Kviečiame kartu paieškoti atsakymų į penkis klausimus apie 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.  

20 Lietuvos Tarybos narių, išrinktų dar 1917 m. Vilniaus konferencijos metu, žengė svarbiausią žingsnį – savo parašais patvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai - ne tik svarbiausias, bet ir vienas paslaptingiausių įvykių Lietuvos istorijoje, apgaubtas sutapimų, nesusipratimų, netikėtumų ir iki šiol neatskleistų paslapčių.

Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, nuolatinių patalpų neturėjo – posėdžius rengdavo vis kitoje vietoje. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lietuvos Taryba dažniausiai posėdžiaudavo Lietuvių mokslo draugijos patalpose (Aušros Vartų g.), jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete. Žinoma ir tai, kad paskutiniai septyni posėdžiai iki Nepriklausomybės Akto pasirašymo vyko A. Smetonos vadovaujamo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komiteto patalpose (tuometinėje Didžiojoje g.). Kyla klausimas kodėl? Dėl šalčio!

Tarybos nariai prisimena, kad atėję pas dr. J. Basanavičių, jį rasdavo sėdintį „kailinėliais užsivilkusį“... Į klausimą kodėl nesišildo, patriarchas atsakydavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. 1918-ųjų vasaris pasitaikė labai šaltas, o 16-os ryte net -17 laipsnių šaltukas spaudė... Norėdami išvengti šalčio, būsimieji signatarai ėmė ieškoti „šiltesnės vietelės“ tiesiogine žodžio prasme ir savo posėdžius perkėlė į A. Smetonos kabinetą Štralio name (Didžiosios g. 30/dabar Pilies g. 26).

Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, jei ne J. Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.

1917 m. rugsėjo 18–23 d. Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba – institucija, siekusi Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pirmininku išrinktas Antanas Smetona. Svarbiausio istorinio balsavimo išvakarėse, ir Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir Prezidiumas atsistatydino... Kodėl? Gal dėl abejonių ir baimės prisiimti atsakomybę? Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis prisimena, kad priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A. Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“.

Posėdžiui pirmininkauti tąsyk buvo paprašytas Jonas Basanavičius – kaip vyriausias amžiumi. Susijaudinęs, kiek sutrikęs, J. Basanavičius užėmė pirmininkaujančiojo vietą prie stalo ir tvirtu balsu ėmė skaityti Aktą.

1918 m. vasario 16 d. rytinis posėdis prasidėjo 11 valandą, o jo pabaigą gaubia paslaptis: oficialiai skelbiama, kad jis pasibaigė 12.30 val., bet esama įtarimų, kad jis užtruko dar ilgiau. Posėdžio eiga buvo suderinta išvakarėse. Sutarta, kad Akto tekstą dalins į dvi dalis ir už kiekvieną prašys balsuoti atskirai. Iš anksto buvo aptarta ir tai, kad už antrą teksto dalį, po žodžio „drauge“ keturi Tarybos nariai balsuos prieš, o galutinai balsuojant „už visą nutarimą“ visi Tarybos nariai pakels rankas...

Istorinį aktą signatarai pasirašė abėcėlės tvarka, išimtį suteikdami J. Basanavičiui – posėdžio pirmininkui. Tuomet, esą visi pastebėjo, kad nėra D. Malinausko ir jo laukdami užtruko. Signataras Petras Klimas prisiminimuose rašė, kad D.Malinauskas „net Nepriklausomybės pasirašymo aktą pramiegojo“. Tiesa, šios versijos nemini joks kitas signataras, o signataras D. Malinauskas yra teigęs, kad dokumentas buvo pasirašytas valandą vėliau.

Kaip buvo iš tikro – neaišku, bet D. Malinausko parašas yra savo vietoje (tarp P.Klimo ir kunigo Vlado Mirono pavardžių).

Keli šimtai „Lietuvos aido“ egzempliorių su Nepriklausomybės Akto tekstu buvo išspausdinti keletą dienų anksčiau iki posėdžio... Sprendimas pasiteisino – vokiečių valdžia nusprendė sunaikinti M. Kuktos spaustuvę, kurią griežtai cenzūravo ir iki tol, Akto platinimą paskelbė nelegaliu, laikraščiai buvo konfiskuoti… Nepaisant okupacinės valdžios pastangų, dalis laikraščio tiražo liko – signatarui P. Klimui pavyko paslėpti maždaug 60 egzempliorių, todėl Akto tekstas pasiekė dalį lietuvių Tėvynėje ir užsienyje.

Įdomu ir tai, kad platesnis skaitytojų ratas apie Lietuvos apsisprendimą sužinojo Vokietijoje. Vasario 18 d. Akto tekstą perspausdino Vokietijos laikraščiai „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kiti.

Dabar iš dalies galime atsakyti į šitą klausimą – vokišką nuorašą Vokietijos archyvuose 2017 m. pavasarį surado prof. Liudas Mažylis. Bet kur dingo lietuviškasis Nepriklausomybės akto originalas, pasirašytas 1918m. vasario 16 d. Signatarų namuose?

Yra žinoma, kad Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui (Akto originalas nebuvo paviešintas), kur jis yra šiandien - nežinoma. Tad tautos patriarchas Aktą paslėpė tikrai gerai, tik neaišku, ar tikslingai, ar netyčia. Anot amžininkų, garbaus amžiaus sulaukęs J. Basanavičius buvo išsiblaškęs ir pasižymėjo užmaršumu, tad įmanoma, kad Nepriklausomybės aktas tebėra pasimetęs kažkur tarp J. Basanavičiaus knygų ar dokumentų.

Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe. Akto dublikatas buvo saugomas Prezidento kanceliarijos archyve Kaune iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas...

Daugiau įdomybių apie lemtinguosius Lietuvos valstybės atkūrimo įvykius ir asmenybes galėsite sužinoti ekskursijoje  „Jie gyveno dėl LIETUVOS“ vasario 19 d. 11.00 val. Taip pat galite užsakyti šią ekskursiją tik savo grupei Jums patogiu metu!

Iki susitikimo!