Šiurpianaktį atgyja šiurpiosios Vilniaus istorijos

Šiurpianaktį atgyja šiurpiausios Vilniaus istorijos... Senasis Vilnius apipintas mitais ir legendomis, ne viena Vilniaus vieta nuo seno pamėgta vaiduoklių, velnių ir kitų nelabųjų. Artėjantį šiurpianaktį kviečiame praleisti su šiurpiausiomis Vilniaus istorijomis...

Meilė, stipresnė už mirtį

Mirus mylimai žmonai Barborai Radvilaitei, Žygimantas Augustas niekaip negalėjo susitaikyti su netektimi ir visa, ko troško - tai bent akimirkai vėl išvysti savo mylimąją Barborą. Padėti Žygimantui Augustui susitikti su mylimosios Barboros vėle – į Vilnių atvyko didysis magas, alchemikas Janas Tvardovskis. Po ilgų pasiruošimo dienų Tvardovskis pareiškė Žygimantui Augustui, kad mirusios žmonos vėlę prikviesti pavyks, tik yra viena sąlyga - Žygimantas Augustas privalėsiąs viso seanso metu sėdėti ramiai. Su viskuom sutikęs ir netverdamas nekantrumu, Žygimantas laukė stebuklo... Ir sulaukė! Prieš pat jo akis pasirodė mylimos žmonos siluetas... Pamiršęs Tvardovskiui duotus pažadus, karalius šoko nuo kėdės, norėdamas apkabinti žmoną. Deja, Barboros siluetas išnyko ir, nepaisant Tvardovskio pastangų, daugiau taip ir nebepasirodė. Visgi viltis dar kartą sutikti Barborą Žygimanto Augusto širdyje taip ir neužgęso - pasak amžininkų, karalius kasnakt lipdavęs ant Gedimino kalno viršūnės, tikėdamasis nuo aukšto pamatyti, ar kur nors nesiblaško Barboros Radvilaitės dvasia...

Vaiduokliai ir vampyrai Vilniaus žemutinėje pilyje

Buvo tikima, kad numirėliai, grįžtantys bauginti ir visais būdais pakenkti gyviesiems, ir realiame gyvenime buvo „blogiečiai“: merga, susidėjusi su velniu, piktas ponas, prapuolęs girtuoklystėje, miręs be kunigo paskutinio patepimo. „Vaidulias“, „vaiduokliais“, „nelaikiais“, „kraujasiurbiais“ arba „vampyrais“ tapdavę ne sava mirtimi mirę (nužudyti, mirę dėl nelaimingo atsitikimo ar savižudžiai), burtininkai, bedieviai, nusidėjėliai.

Po Lietuvos krikšto įsitvirtinus tradicijai mirusiuosius laidoti po bažnyčių grindimis ar bažnyčių šventoriuose, velionio galva visada būdavo orientuota į Vakarus, kūnas paguldytas ant nugaros. Tačiau kartais archeologai randa XIV a. ar vėlesnio laikotarpio kapus, kur mirusiojo kūnas išniekintas – su nukirsta galva ar galūnėmis. Manoma, kad egzistavo paprotys ekshumuoti „vampyrų“ kapus ir nukirsti šiems galvas ar galūnes, kad pastarieji liautųsi „grįžinėti“ į gyvųjų pasaulį ir drumsti ramybę gyviesiems.

Pačiame miesto centre – Vilniaus žemutinės pilie teritorijoje – tiriant senosios Šv. Onos-Barboros bažnyčios vietą (dabar – Naujojo arsenalo kiemas), buvo rastas vampyrės kapas - moters griaučiai su nukirsta galva, pakišta po pečiais. Tai – ne vienintelis toks radinys Lietuvoje, panašios kapavietės rastos ir Kernavėje, Alytuje ir kitose vietovėse.

Mirtį nešantis Bazilisko žvilgsnis

Bastėja – gynybinis įtvirtintas žemių ir mūro statinys tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės – buvo pastatytas XVII amžiaus pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne. Bastėja skirta miesto gynybai. Šalia jos, Bokšto kalno požemiuose gyveno Baziliskas – kraupi pabaisa su gaidžio galva, rupūžės kūnu, šikšnosparnio sparnais ir gyvatės uodega. O baisiauysia buvo tai, kad Baziliskas nužudydavo  prisiartinusį žmogų vien savo baisiu žvilgsniu. Miestiečiai labai kentėjo nuo to milžino-siaubūno – bijodavo net artintis prie jo urvo, tačiau vis atsirasdavo neatsargių įsimylėjėlių ar koks atvykėlis užklysdavo, kur nereikia… Kartą Vilniaus budelis nusikaltėliams, laukiantiems mirties bausmės, pažadėjo dovanoti gyvybę, jeigu kuris nors iš jų susigrums su Bazilisku ir jį nugalės. Deja, krito vyrai kaip lapai rudenį nuo Bazilisko žvilgsnio. Visgi vienas iš nuteistųjų rado Bazilisko Achilo kulną – nusprendė, kad reikia Baziliską priversti pažvelgti pačiam sau į akis. Sumaniajam drąsuoliui ant nugaros buvo pritvirtintas skydas, išblizgintas kaip tikras veidrodis. Kai tik Baziliskas, pajutęs žmogaus kvapą, puolė drąsuolį, šis greitai atsuko jam nugarą ir siaubūnas, išvydęs savo atvaizdą, griuvo negyvas...

Šiurpianaktį - dar daugiau šiurpo!