Kaip Palmių sekmadienis tapo Verbų sekmadieniu?

Verbų sekmadienis - paskutinis sekmadienis prieš Šv. Velykas, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai – Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas.

Jeruzalėje Jėzus buvo sutiktas kaip pranašas, Dievo sūnus, didis žmogus. Įžengiant į miestą žmonės jam po kojomis klojo palmių ir alyvų šakeles ir šaukė „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!". O jau po savaitės viskas apsivertė aukštyn kojomis – ta pati minia šaukė: "Ant kryžiaus jį!"…

Verbų sekmadienis pradėtas švęsti nuo IV a. Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.

Lietuvoje manyta, kad šį sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbą. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų.

Jei verbos neturėsi, teks velnio uodegą laikyti...

Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis „verba”, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII - XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakelę su „kačiukais". Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakelę.

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę": „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą". Moterys savo verbelę dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba (verbijimas). Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių „girininkų" – miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, bemaž naktį nemiegoję, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?" Tai tarsi užkeikimo formulė. Ja pabrėžiama, jog žmogus yra tik kažkieno valios vykdytojas, tik kosminės galios įnagis. Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai ūkio veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą.

Verbos “puošeivos” – Vilniaus verbos

Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos buvo trejopos: apvaliosios, vienpusės plokščiosios arba tik sausų gėlių žiedų puokštelės. Dabar jos dažniausiai išplatinamos į šonus, pripinant tarsi medžio šakas, daromos dažnai iki metro ir daugiau aukščio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.

Šių dienų verbų, ypač meniškųjų kompozicijų, panaudojimas gyvenime – tai akivaizdus pavyzdys to, kaip tautos senosios tradicijos transformuojasi, įgyja naujų prasmių, išreiškiančių dabarties žmonių dvasinius poreikius.

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė. Ji mini Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.