Moterys, pakeitusios istoriją

Neretai sakoma, kad istoriją rašė vyrai. Netiesa! Lietuvos istorija pilna moterų - stiprių, įtakingų, išmintingų, rūpestingų ir mylinčių. Ir tos moterys toli gražu netūnojo istorijos paraštėse ar svarbių įvykių kamputyje. Priešingai, jos su savo vyrais, tėvais, sūnumis ne tik kad žengė koja kojon, bet neretai įgimto sumanumo dėka užbėgdavo svarbiems įvykiams už akių ir pasukdavo viską savo, savo vyrų ar valstybės naudai. Kviečiame susipažinti su keliomis ryškiausiomis asmenybėmis senosios Lietuvos istorijoje - Vytauto Didižiojo pirmąja žmona Ona Vytautiene, vienturte Vytauto dukra Sofija Vytautaite ir gražuole karaliene Barbora Radvilaite. 

Ona Vytautienė – išskirtinė moteris, savo įtaka pranokusi Vytautą Didyjį

Ona Sudimantaitė, didžiojo kunigaikščio Gedimino ainė, už Vytauto ištekėjo apie 1370 m. Trakuose gimė jų vienturtė duktė Sofija. Čia ji turėjo progos susitikti ir pažinti įvairių tautų, luomų ir tikybų žmonių. Istorijos šaltiniuose randame, kad kunigaikštienė Ona buvo Valstybės reikaluose ji buvo tiek įtakinga, kad kartais už vyrą pasirašydavo sutartis, užtikrindama, kad jis jų laikysis. Ona lydėjo Vytautą jo kelionėse, kartu dalyvavo svarbių sutarčių pasirašyme – ir laimėje, ir nelaimėje ji buvo su juo. Sėkmingiausi Vytauto gyvenimo metai baigėsi po Onos mirties – tokiu būdu išsipildė jos pranašystė, kad jai mirus Vytautui nebesiseks.

Ne sykį išgelbėjusi savo vyrą iš tikros mirties nagų, ji buvo jo labai mylima, pasak amžininkų, pas ją jis skubėdavęs, lyg „akis išdegęs“…

Kone kiekvienas yra girdėjęs apie garsųjį Vytauto pabėgimą iš Krėvos pilies, į kurią jį uždarė pusbrolis Jogaila. Tik Onos sumanumo, ryžto ir drąsos dėka Vytautas išsigelbėjo iš kalėjimo: nugirdusi sargų kalbas apie gresiantį pavojų Vytautui, ji paragino apsivilkti tarnaitės drabužiais ir, nesukeliant įtarimų, ištrūkti iš Krėvos. Planas pavyko. Kai Vytautas susitaikė su Jogaila, jis grįžo į Lietuvą ir gyveno Gardino pilyje. Čia ir vėl, gaisrui ištikus, kunigaikštienė išgelbėjo Vytauto gyvybę.

Vytauto žmona Ona buvo išskirtinė asmenybė viduramžių pasaulyje. Tuo metu, kai Prancūzija uždraudė moterims valdyti šalį, o Rusijoje jos apskritai neturėjo jokios įtakos visuomenėje, Ona buvo gerbiama ne mažiau nei jos vyras, Lietuvos valdovas Vytautas. Onos palankumo siekė tiek Ordinas, tiek Lenkijos karalius Jogaila, taip pat ir rusų kunigaikščiai.

Maskvos gynėja – aštuoniasdešimtmetė Sofija Vytautaitė 

Sofiją, vienturtę dukrą, gimusią ir užaugusią Trakuose, Vytautas išleido už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I. Dvidešimtmetės nuotakos uošviu tapo Dmitrijus Donietis (jam valdant, Maskva ėmė vyrauti Rusioje). Sofija pagimdė devynis vaikus, iš jų išgyveno tik keturios dukros ir vienas sūnus, būsimas Vasilijus II Tamsusis. Vytauto žentas testamentu paskelbė uošvį savo nepilnamečio sūnaus globėju po jo mirties, kitaip tariant, regentu. Po vyro Vasilijaus I mirties (arba nužudymo) Sofijai Vytautaitei ir jos sūnui teko daug ištverti, tačiau ji nepasidavė. Likusi našlė su 10-mečiu sosto paveldėtoju, vyro giminaičių buvo ištremta iš Maskvos, bet, padedama savo tėvo, sugebėjo sugrįžti į valdžią. Niekas iš jos varžovų tuomet nesiryžo kelti balso prieš Lietuvą.

Kai Vytautas mirė, užvirė žiauri kova dėl sosto. 1446 m. keli dalinių rusų kunigaikštysčių valdovukai suėmė Vytauto vaikaitį ir išdūrė jam akis (todėl jis ir buvo pramintas Tamsiuoju). Jį ir jo žmoną ištrėmė iš Maskvos. Sofija ir vėl nepasidavė: ji sugebėjo atkovoti sostą sūnui ir tapti regente. Apie šią moterį daug pasako faktas, kad ji pati vadovavo Maskvos gynimui nuo totorių – tuomet jai buvo 80 metų!

Anot prof. Igno Jonyno, Sofija „žybtelėjo Rusijos istorijoje kaip iki tol nematytas meteoritas“. Ji nebuvo tik kukli palikuonių gimdytoja: ji darė savo įtaką valdydama Maskvą. Sofija mirė perkopusi aštuoniasdešimtmetį ir buvo palaidota Kremliaus vienuolyne, Dangun žengimo cerkvėje, kur iki 18 a. vidurio buvo laidojamos didžiosios kunigaikštienės bei carienės.

Barbora Radvilaitė - tobula gražuolė, apsukusi galvą pačiam Karaliui

Barbora Radvilaitė gimė Vilniuje, Vilniaus kašteliono ir Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos bei Barboros iš Mažosios Lenkijos Stulpų (Kolų) šeimoje. Žinoma, kad ji gimė gruodžio 6 d., tačiau istorikai nesutaria dėl jos gimimo metų (1520 m. ar 1522 m.). Šeimoje Barbora buvo jauniausia: ji turėjo vyresnį brolį Mikalojų, vėliau pramintą Ruduoju, ir seserį Oną. Vaikystę Barborą praleido Vilniuje, gražiame ir prabangiame tėvų dvare ant Neries kranto. Augo supama Vilniaus diduomenės – išsilavinusių, garsių žmonių. Buvo praktikuojanti katalikė, tačiau atlaidi ir tolerantiška kitoms religijoms. Ji buvo sveika ir pilna gyvenimo džiaugsmo mergina.

Devyniolikos metų Barbora buvo ištekinta už Stanislovo Goštauto – Naugarduko, vėliau Trakų vaivados. Santuoka truko apie penkerius metus, netikėtai mirė vyras, nepalikęs palikuonių. Po vyro mirties kartu su motina Geranainyse (dab. Baltarusija) apsigyvenusi Barbora gedėjo neilgai: gyveno linksmai, apsupta jaunų garbintojų būrio. Nepaprastu grožiu tviskanti moteris domino ir traukė žmones. Lietuvės didžiūnės mėgavosi gana didele laisve ir savarankiškumu, skirtingai nei rusės ar lenkės. Jos laisvai disponavo savo kraičiu, su jų žodžiu buvo skaitomasi, tad gražuolė Barbora savo aplinkoje buvo tikra žvaigždė.

XVI a. pirmosios pusės italų rašytojas A. Firenzuola, pateikė tų laikų gražuolės idealą: natūraliai šviesūs plaukai, akinamai balta oda, didelės akys, lūpos ne per daug siauros, dantys turi būti ne per daug smulkūs, gerai išsidėstę, dramblio kaulo spalvos, smakras apvalus, nei nukirstas, nei smailus. Kaklas turi būti baltas ir apvalus… Pasak amžininkų, Barbora puikiai atitiko šį gražuolės tipą.

Susitikęs su Barbora nulemti Goštautų turto likimą, Žygimantas Augustas visiškai pametė galvą. Nuo jaunystės augęs tarp nuolat jam rodžiusių palankumą dvaro damų, išbandęs aibes meilužių, Žygimantas atrado savo gyvenimo moterį – Barborą. Barboros ir Žygimanto ryšys kasmet darėsi vis glaudesnis ir tvirtesnis, galiausiai vainikuotas slaptomis vedybomis. Šios vedybos buvo slepiamos, pirmuosius santuokos mėnesius Barbora praleido Dubingiuose, atskirai nuo vyro, kuris išvyko į Lenkiją paruošti dirvą vedybų paskelbimui. Sulaukęs tinkamo momento, Žygimantas Augustas karūnuoja mylimą žmoną – Barborą Radvilaitę.

Kokia ji buvo – karštai mylima valdovo, bet aršiai nekenčiama daugumos pavaldinių? Barbora buvo naujas moters tipas to meto Lenkijoje – laisva, savarankiška, kritiška įvairių autoritetų atžvilgiu. Ji pirmoji privertė karalių ir dvariškius laukti jos besipuošiančios – tai buvo negirdėta tų laikų Lenkijos dvare! Ją kaltino abejingumu žmonėms, bet yra likę liudijimų, kad ji rūpinosi savo tarnais ir dvariškiais, buvo tolerantiška įvairioms religijoms, nesileido manipuliuojama Radvilų klano. Kartu, ji buvo švelni, mylinti ir labai atsidavusi savo Maloningajam Karaliui!

Daugiau apie garsiausias Lietuvos moteris ir jų neįtikėtinas gyvenimo istorijas sužinosite Vivid Vilnius ekskursijoje "Moterys, pakeitusios istoriją".