• Neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnacijos

  • Spalio 27-ąją minėsime 589 metų Vytauto Didžiojo mirties sukaktį. Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas siekė dviejų pagrindinių tikslų – pašalinti kryžiuočių keliamą grėsmę ir įtvirtinti Lietuvos savarankiškumą. Pirmasis tikslas buvo pasiektas kartu su pusbroliu Jogaila – Lenkijos karaliumu laimėjus Žalgirio mūšį. Akivaizdu, kad jis pasiekė ir antrąjį tikslą – Vytauto išugdytas suverenumo siekis didikų širdyse liepsnojo ilgus šimtmečius po jo mirties. Valdovas, vadintas “didžiuoju”, bet karūnos užsidėti jam nebuvo lemta…

    Didysis kunigaikštis Vytautas – koks jis?

    Ilgus šimtmečius neblėsta pagarba ir meilė vienam paslaptingiausių valdovui, o jos (paslaptys) iki šiol neatskleistos… Viena iš paslapčių – Vytauto Didžiojo išvaizda. Autentiškų jo atvaizdų neišliko, tik majestotinis antspaudas, kuriame veido bruožų išskirti neįmanoma. Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą pateikė lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz): „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo”. Nors lietuviams Janas Dlugošas didelio palankumo niekada nerodė, visada buvo lenkų pusėje, kai reikėdavo apginti tautiečius, Vytautą charakterizuoja labia palankiai.

    Žinoma, kad Vytautas neželdino barzdos, kaip ir kiti to meto lietuviai, valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų. Mokėjo rašyti ir skaityti, kalbėti vokiškai, lotyniškai, rusiškai, suprato totoriškai, buvo lankstaus proto ir ryžtingas. Dar idomi detale, kad jis buvo isskirtinai pamaldus ir religingas.

    Karūnacijos nesekmės

    Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu net tris kartus buvo bandoma Lietuvai suteikti karalystės statusą. Pirmiausiai, karaliaus karūną iausiai buvo numatytVytautui Didžiajam 1398 m. rūpinosi Lenkijos karalius Jogaila. Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo. Antrą kartą Vytautui karūną siūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgietis – 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse. Vytautas suprato, kad tuo siekiama išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną. Vytautui ši sąjunga buvo labai reikalinga ir jis šio pasiūlymo nepriėmė. Trečią kartą Lucko suvažiavime (1429 m.) buvo iškelta karūnavimo idėja. Vytautas palankiai sutiko dabar jau Šventosios Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymą. Dar 1429 m. liepos mėn. imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis Vytautui rašo: „Karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai jau paruoštos. Jis iškilmingai visa tai pasiūsęs“.

    Vytauto Didžiojo karūnacija buvo numatyta 1430 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę. Karūnos Vytautui Didžiajam ir jo žmonai buvo pasiųstos per Lenkiją, neįtariant, kad lenkai išdrįs trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams. Pirmoji pasiuntinių grupė, vežusi svarbius karūnacijos dokumentus, prie sienos buvo sulaikyta, o dokumentai atimti. Kita pasiuntinių grupė, vežusi karūnas, per sieną nebevažiavo. Manoma, kad karūnos į lenkų rankas nepateko, bet jos ir nepasiekė Lietuvos.

    Sužlugus rugpjūčio 15-sios dienos karūnacijos iškilmėms, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė į rugsėjo 8 d. – per Švč. M. Marijos gimimo šventę. Tačiau karūnos vėl nepasiekia Vilniaus – lenkams vėl sustiprinus sargybą pasienyje, karūnų pasiuntiniams nepavyko pervežti. Karūnacija nukeliama dar kartą – į rugsėjo 29-ąją – šv. Mykolo dieną. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada karūnas pasiųsti per Prūsiją. Bet jos taip ir nepasiekė Lietuvos sostinės.

    Vytautui labai rūpėjo sulaukti karūnų, todėl jis pataria imperatoriui Zigmantui su karūnomis atvykti slaptai, nevažiuoti su tokia didele palyda ir daugeliu žmonių. Zigmantas pažada tai padaryti lapkričio 8 d., bet naujoji karūnacijos data jau negali išgelbėti padėties. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas miršta taip ir nesulaukęs pažadėtos karūnos. Karūnacija neįvyko, o koks likimas ištiko Niurnbergo meistrų nuliedintas karūnas nėra aišku iki šiol.

    Vytauto Didžiojo kapo paslaptis

    Prieš mirtį Vytautas testamentu savo įpėdiniams nurodo jį palaidoti šalia pirmosios žmonos Onos Vilniaus katedroje, ten pat turi po mirties atgulti ir antroji žmona Julijona. Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu paskelbus Kazimierą Jogailaitį, paskutinis priesaikas, šalia palaidoti antrąją žmoną, nebuvo įgyvendintas.

    Suiručių ir karų niokojama, po gaisrų ne kartą perstatyta Katedra apgaubė paslaptimi Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą. Šiandien niekas nepasakys, kur ilsisi brangūs palaikai: Vilniaus Katedroje, kitoje sostinės bažnyčioje, o gal net kitame mieste? Tačiau ir šiandien archeologų tarpe gyva viltis, kad Vytauto Didžiojo palaikus slepia Katedros požemiai. Gal jie tikrai buvo atrasti kartu su karališkais palaikais po 1931 m. potvynio? Ar pavyks perkirsti šį Gordijaus mazgą ir tinkamai pagerbti mylimiausio valdovo atminimą?

    Šiuo metu yra žinoma Vytauto Didžiojo mirties vieta – Trakai, data – 1430 spalio 27 d. ir palaidojimas Katedroje po šv. Mykolo altoriumi, o visa kita – ateityje dar reikės išsiaiškinti…

     

    Prisiminti LDK valdovą, nusipelniusį ypatingos pagarbos ir istorinės atminties, kviečiame Vivid Vilnius ekskursijose:

    Spalio 26 d. 10.30 val. – "Stebuklai Vilniaus požemiuose"

    Spalio 27 d. 11.00 val. – "Įdomybės ir mitai apie Vilnių"