• Šiurpiųjų Vilniaus istorijų pėdsakai

  • Šiurpiųjų Vilniaus istorijų pėdsakais leistis įdomu visuomet, o artėjant Helovyno nakčiai vaiduoklių, velnių ir kitų nelabųjų pamėgtos vietos dar labaiu traukia smalsuolius. Vivid Vilnius dalinasi šiurpiausiomis Vilniaus istorijomis, kurios gal net ir įkvėps leistis į vaiduoklių paieškas sostinėje...

  • "Vampyro" kapo paslaptis

  • Kur ieškoti? Žemutinėje pilyje, buvusios Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios vietoje.

    Ar lengva rasti? "Vampyro" kapo vieta nėra pažymėta ar kitaip išskirta.

    Mitas ar tiesa? Pagal archeologinius radinius panašu, kad tiesos krislo esama

  • Buvo tikima, kad numirėliai, grįžtantys bauginti ir visais būdais pakenkti gyviesiems, ir realiame gyvenime buvo „blogiečiai“: merga, susidėjusi su velniu, piktas ponas, prapuolęs girtuoklystėje, miręs be kunigo paskutinio patepimo. „Vaidulias“, „vaiduokliais“, „nelaikiais“, „kraujasiurbiais“ arba „vampyrais“ tapdavę ne sava mirtimi mirę (nužudyti, mirę dėl nelaimingo atsitikimo ar savižudžiai), burtininkai, bedieviai, nusidėjėliai.

    Po Lietuvos krikšto įsitvirtinus tradicijai laidoti senkapiuose, bažnyčių šventoriuose ar kriptose, velionio galva visada būdavo orientuota į Vakarus, kūnas paguldytas ant nugaros. Tačiau kartais archeologai randa XIV a. ar vėlesnio laikotarpio kapus, kur mirusiojo kūnas išniekintas – su nukirsta galva ar galūnėmis. Manoma, kad egzistavo paprotys ekshumuoti „vampyrų“ palaikus ir nukirsti šiems galvas ar galūnes, kad pastarieji liautųsi „grįžinėti“ į gyvųjų pasaulį ir drumsti ramybę gyviesiems.

    Pačiame miesto centre – Vilniaus žemutinės pilie teritorijoje – tiriant senosios Šv. Onos-Barboros bažnyčios vietą (dabar – Naujojo arsenalo kiemas), buvo rasti griaučiai su nukirsta galva, pakišta po pečiais. Tai – ne vienintelis toks radinys Lietuvoje, panašios kapavietės rastos ir Kernavėje, Alytuje ir kitose vietovėse.

  • Numirėių šelsmas ... bažnyčioje

  • Kur ieškoti? Šv. Jonų bažnyčios požemiuose.

    Ar lengva rasti? Šv. Jonų bažnyčia atvira lankytojams, požemiai nelankomi.

    Mitas ar tiesa? Mitas su stipria "politine" potekst bei auklėjamąja funkcija. 

  • Šv. Jonų bažnyčia kadaise buvo viena populiariausių tarp turtingų miestiečių. Joje šie melsdavosi, gausias aukas aukodavo, o po mirties – atguldavo amžino poilsio į bažnyčios požemius-kriptas ar koplyčias. Tačiau nuo XVII a. pradžios vienuoliai jėzuitai bažnyčioje laidoti daugiau nebeleido. Tam pasitarnavo toks keistas nutikimas...

    Kaip tik apie 1600 m. liūdinti našlė bažnyčioje pašarvojo savo velionį vyrą, kuris buvęs labai turtingas, bet nelabai doras žmogus. Velionį aprengė pačiais brangiausiais rūbais, pašarvojo gražiausiame karste. Tais laikais laidotuves lydėdavo didelės iškilmės – susirinkdavo minios žmonių. Tarp velionio pažįstamų ir paprastų smalsuolių, įsisuko vagys, kurie, pamatę žibančius brangakmenius ant velionio rankų, sumanė pavogti tuos žiedus. Sužinoję, kad žmonėms išėjus, bažnyčią saugos paauglys, jie sulaukė vėlaus vakaro.

    Pačiupę tą vaikį, jam prigrasino numauti tuos žiedus nuo velionio rankų, o paskui per langelį jiems išmesti. Jaunasis sargas visas dreba iš baimės, bet ką darys – eina, jau siekia žiedų, bet tik palietus numirėlio ranką, šis atsimerkė, atsisėdo karste ir kad suriks: „Broliai pasmerktieji, pas mane“! Sudrebėjo visa bažnyčia, kilo pragariškas triukšmas, visur pasklido baisi smarvė o iš visų karstų, iš rūsių ėmė ropštis numirėliai. Visi puolė vytis vaikį. Šis, vos gyvas iš baimės, užsiropštė ant vargonų ir tik maldomis ir Jėzaus bei Mergelės Marijos vardais galėjo atsiginti nuo vis arčiau ir arčiau lipančių pasmerktųjų. Tik pirmieji gaidžiai išvadavo vaikinuką nuo baisaus galo.

    Ryte atėję jėzuitai, rado baisiai sujauktą bažnyčią, sakoma, kad dvi savaites mišių neaukojo – nešė, vežė „prakeiktųjų“ kaulus ir perlaidojo juos prie Šv. Stepono bažnyčios. Sakoma, nuo to laiko Šv. Jonų bažnyčioje ir uždraudė laidoti miestiečius.

  • Baziliskas - mrtį sėjanti Vilniaus pabaisa

  • Kur ieškoti? Vilniaus Bastėjos muziejaus požemiuose.

    Ar lengva rasti? Taip, Baziliskoskulptūrą rasite lankydami Vilniaus Bastėjos muziejų.

    Mitas ar tiesa? Mitas, labai populiarus visoje Europoje. Daugelis šalių turi savo "baziliską". 

  • Bastėja arba tiesiog Barbakanas – gynybinis įtvirtintas žemių ir mūro statinys tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės – buvo pastatytas XVII amžiaus pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne. Šalia jos, Bokšto kalno požemiuose, gyveno Baziliskas - pabasa, kuri užmušdavo prisiartinusį žmogų vien savo žvilgsniu. Miestiečiai labai kentėjo nuo to milžino-siaubūno – bijodavo net artintis prie jo urvo, tačiau vis atsirasdavo neatsargių įsimylėjėlių ar koks atvykėlis … Kartą Vilniaus budelis nusikaltėliui, laukiančiam mirties bausmės, pažadėjo dovanoti gyvybę, jeigu jis susigrums su Bazilisku ir jį nugalės. Budelio ausis buvo pasiekęs gandas, kad yra vienas būdas nugalėti siaubūną – reikia jį priversti pamatyti save patį. Pasmerktąjam ant nugaros buvo pritvirtintas skydas, išblizgintas, kaip tikras veidrodis. Kai tik Baziliskas, pajutęs žmogaus kvapą, puolė drąsuolį, šis greitai atsuko jam nugarą ir siaubūnas, išvydęs savo atvaizdą, griuvo negyvas.

    Dabar Bazilisko, tykančio savo aukų, nebėra… Tačiau Bastėjos muziejuje yra tolimas jo giminaitis: siaubingas padaras rupūžės kūnu, gyvatės uodega ir gaidžio galva. Mažas, bet toks pat šlykštus, kaip ir jo pirmtakas.