• Su 500- uoju gimtadieniu, Žygimantai Augustai!

  • 1520 metų rugpjūčio 1-ąją Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos šeimą aplankė didelė šventė – gimė sosto įpėdinis Žygimantas Augustas 

    Garbingą valdovą, Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, prisiminsime rugpjūčio mėnesio ekskursijose:

     Jis -  antrasis karalienės Bonos vaikas (iš šešių) ir vienintelis paveldėtojas, į kurį buvo nukreiptas visas jos motiniškas rūpestis ir diplomatija!

    Nuo ankstyvos vaikystės Žygimantas Augustas žinojo savo ypatingą pašaukimą... 1522 m. gruodžio 4 d. Vilniuje buvo pripažintas būsimuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kartu su tėvais pirmą kartą atvykęs į Vilnių, 1529 m. spalio 18 d. jis buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu; tepraėjus vos keliems mėnesiams, tų pačių metų gruodžio 18 d. – Petrarkave išrinktas Lenkijos karaliumi. Tiesa, realios valdžios dar teko palaukti, nes Žygimamtas Senasis buvo gyvas ir dar tvirtos sveikatos.

    Nepaisant įkyraus motinos spaudimo ir karališkos šeimos suvaržymų, būsimasis valdovas turėjo laimingą jaunystę. Gyveno malonumų kupiną gyvenimą, kurio didelę dalį sudarė medžioklės ar malonus artimos aplinkos moterų dėmesys.

    Negalima nuvertinti jaunojo valdovo! Žygimantas Augustas išmanė muziką, žavėjosi menu, kaupė biblioteką, nutuokė apie gamtą, geografiją, domėjosi geometrija ir alchemija. Jis buvo gabus kalboms: laisvai kalbėjo lotynų, italų, vokiečių kalbomis. Gebėjo puikiai rašyti, apie tai byloja išlikę gausūs laiškai. Turėjo puikią iškalbą, ypač lenkų klaba vargiai kas galėjo jam prilygti. L. Kolanovskis pelnytai jį vadina labiausiai išprususiu iš visų Jogailaičių.

    Kariniai jaunuolio sugebėjimai nebuvo uoliai ugdomi, bet riterių turnyruose jam teko pasižymėti – per vyriausios sesers Izabelės vestuves ietimi gerokai sužeidė savo priešininką...

    Žygimantas Augustas buvo patrauklios išvaizdos, kaip ir dera diplomatui, pasižymėjo kantrybe, bet amžininkų nebuvo labai mėgstamas. Tikriausiai tam turėjo įtakos jo šaltumas ir uždarumas. Kaip puikiai išsireiškė jo biografas E. Golembiovskis: jis visada išlikdavo didingas, nesvarbu, kur eitų – į sostą ar į miegamąjį.

    Vidaus politikoje jis turėjo svarbiausią tikslą – išvengti pilietinio karo, visą gyvenimą sumaniai laviravo tarp religinių grupuočių. Užsienio politikoje taip pat siekė išvengti karo veiksmų – Šiaurės karas buvo vienintelis, kuriame dalyvavo LDK valdant Žygimantui Augustui. Būtent šis karas paskatino būtinybę organizuoti nuolatinį karališką laivyną, o noras susigrąžinti karalienės Bonos Sforcos palikimą Italijoje (Baryje) – tarptautinio pašto tarnybą.

    Tačiau ne taikos diplomatija, mecenato veikla ar didžiule asmenine kultūra įsiminė Žygimantas Augustas, labiausiai jį išgarsino vedybos su Barbora Radvilaite. Slapta Vilniuje įvykusiai antrąjai santuokai niekas valstybėje nebuvo linkęs pritarti. Labai greitai, tepraėjus vos penkiems mėnesiams po karūnacijos, mylimoji Barbora mirė, palikdama neviltyje savo Karalių.

    Valdovas buvo vedęs tris kartus, bet nei viena iš  santuokų nepadovanojo taip trokštamo įpėdinio... Tai buvo didžiausia Žygimanto Augusto asmeninė nesėkmė, nebuvo kam palikti savo valstybės - Abiejų Tautų Respublikos! Dvidešimt ketverius metus valdęs, vos perkopęs 50 metų slenkstį (52 m.) Žygimantas Augustas pasimirė (1572 m. liepos 7 d.).

    Pasak lenkų istoriko St. Cynarskio, „per anksti išėjo žmogus, turėjęs iškilios asmenybės bruožų“, valdovas vertas didžiausio pagyrimo! 

    Su 500- uoju gimtadieniu, Žygimantai Augustai!